Apie Kūno psichoterapiją
Kūno psichoterapija - tai atskira psichoterapijos šaka, kurios šaknys siekia Wilhelmo Reicho darbus. Sigmund'as Freud'as pačiose ankstyviausiose savo idėjose teigė kad „Ego visų pirma yra kūniškas“, ir dirbdamas su klientais taikydavo įvairias kūniškas technikas (masažą, tam tikrų taškų spaudimą ir pan.). Kurį laiką Freud'as tikėjosi, jog ateityje psichoanalizė bus paremta fiziologija ir biologija, tačiau vėliau jis pradėjo kūną matyti kaip pavojingai dominuojančios instinktų jėgos, kuri turi būti kontroliuojama proto, reprezentaciją. Tad toliau psichoanalizė buvo vystoma kaip verbalinės, atskirtos nuo kūno terapijos metodas. Ankstyvąsias Freud‘o idėjas perėmė psichoanalitikas, dabar laikomas kūno psichoterapijos tėvu, Wilhelm'as Reich‘as. Kiti inovatoriai – George Groddeck ir Sandor Ferenczi – taip pat eksperimentavo naudodami tiesioginį darbą su kūnu, o Alfred Adler, Carl Gustav Jung ir kiti prisidėjo prie kūno psichoterapijos vystymo domėdamiesi ryšiu tarp proto ir kūno bei psichinės energijos kūne judėjimu (5).
Wilhelm'as Reich‘as dėl savo idėjų buvo atskirtas nuo psichoanalitikų bendruomenės, o kūno psichoterapija ilgai buvo nepripažįstama ir nustumta į pogrindį. Tačiau Reich‘o palikimas davė pradžią įvairiems darbo su kūnu metodams, pvz.: Alexandr. Loweno Bioenergetinei analizei, David Boadella Biosintezei, Arnold Mindell‘o Į procesą orientuotai psichologijai, Gerda'os Boyesen Biodinaminei kūno psichoterapijai ir kt. (5). Kūno psichoterapijos raidai įtakos turėjo humanistinė, egzistencinė ir geštalto psichologija, šokio, judesio ir meno terapija, šeimos ir sisteminės teorijos, biologija, neurologija, antropologija ir neuromokslų raida, Rytų filosofijos, dvasingumas ir transpersonalinė psichoterapija.
Viena iš pagrindinių Wilhelm'o Reich‘o idėjų - supratimas, kad žmogaus asmeninė istorija yra užfiksuota ne tik prote, bet ir saugoma kūne, kaip Reich'as vadino „raumenų šarvuose". Emocijos, įsitikinimai ir ankstyvoji patirtis - visa tai saugoma raumenyse ir „raumenų šarvai“ yra užslopintų skausmingų prisiminimų ir psichinio pasipriešinimo fizinė reprezentacija (3). Pavyzdžiui, vaikas, kuris dažnai baudžiamas už tai, kad išreiškė savo pyktį, gali tiesiogine prasme sulaikyti savo pyktį raumenų pastangomis. Galiausiai šis sulaikymo procesas tampa kūno struktūros dalimi (raumenų šarvai) ir vaikas net nebejaučia savo pykčio (charakterio šarvai). Fizinė įtampa atlieka apsauginę funkciją, tačiau taip pat ir suvaržo mus taip, kad negalime pilnai pajausti malonumo, spontaniškumo ir gyvenimo džiaugsmo. Reich'as teigė, kad kūnas ir protas sąveikauja dinamiškai ir vienas kitą atspindi. Pokyčiai fiziniame kūne pasireiškia tandemu su pokyčiais ir asmenybėje - fiziniai paternai yra identiški psichologiniams. Reich'as teigė, kad kūnas ir protas iš tikrųjų yra dvi to paties dalyko formos. Pavyzdžiui, kai galvojame apie garus, vandenį ir ledą, gali atrodyti, kad tai trys skirtingi dalykai, pasižymintys skirtingomis savybėmis ir skirtingai mus veikiantys. Tačiau mes žinome, kad garai, vanduo ir ledas iš tikrųjų yra trys to paties dalyko formos - trys transformacijos. Anot Reich'o psichika, soma (kūnas) ir emocijos yra trys tos pačios vienovės transformacijos (funkcinio tapatumo koncepcija), tos pačios pirmapradės energijos formos (3).
Energijos sąvoka yra svarbi kūno psichoterapijoje. Dirbant su kūnu suvokiama, kad energija yra jungiamoji jėga, apjungianti kūną, emocijas, protą ir dvasią. Reichas, sekdamas Freud'u, ją vadino libido, vėliau orgonu, o šiuolaikinėje kūno psichoterapijoje ji vadinama gyvybine energija. Kūno psichoterapijoje remiamasi prielaida, kad šios gyvybinės energijos blokavimas sukelia neurozes. Kiekvienas žmogaus vidinis konfliktas fiziškai pasireiškia kur nors kūne, o užblokuotas energijos srautas turi įtakos visiems mūsų būties lygmenims. Energija kūne nuolat ritmingai juda: plečiasi ir traukiasi, įeina ir išeina, įsikrauna ir išsikrauna. Daugelis šių judesių yra spontaniški ir nevalingi; jie atsiranda vegetaciniame lygmenyje ir yra susiję su autonomine nervų sistema. Kūno psichoterapijoje šiuos ritmus ir judesius siekiama įtraukti į sąmonę. Kreipiamas dėmesys į tai, kaip energijos srautas užsiblokuoja arba nutrūksta ir kaip galima paskatinti jo išsilaisvinimą bei savireguliaciją. Neišreikšta energija sukelia fizinę įtampą, o nesuvaldyta ar užvaldžiusi energija paprastai sukelia konfliktą su kitais. Kūno psichoterapijos tikslas - pasiekti kūnui būdingą gyvybinę energiją, laisvą jos tėkmę ir ištirpdyti lėtinį raumenų sąstingį - „raumenų šarvus“ (4).
Pagrindinė kūno psichoterapijos prielaida yra ta, kad kūnas atspindi visą asmenį ir kad tarp proto ir kūno yra funkcinė vienovė, o ne hierarchinis ryšys. Ir protas, ir kūnas yra veikiantys ir sąveikaujantys viso žmogaus aspektai. Taigi kūno psichoterapijos esminė šerdis yra kūno-proto holizmo suvokimas, prieštaraujantis nuo XVI a. įsišaknijusiam vakarietiškam mąstymui. Kūno psichoterapija teigia, kad Decart‘as sakydamas „Mąstau, vadinasi esu“ buvo neteisus: Aš egzistuoju ne todėl, kad mąstau, o todėl, kad esu įkūnytas. Nuo XX – ojo amžiaus dualistinis požiūris po truputį pradėjo keistis. Mokslininkai pradėjo tyrinėti proto-kūno ryšį ir atskleidė, kad iš tiesų tarp proto ir kūno nėra jokios atskirties – jie sujungti komunikacijos tinklais tarp smegenų ir neurologinės, endokrininės bei imuninės sistemų (2). Kūno psichoterapijos objektas yra nei atskirai protas, nei atskirai kūnas, ir net ne abu kartu susieti paralelėje, o kūnas-protas kaip vienis, kur kūnas ir protas yra vienas kito skirtingi aspektai (5). Kūnas atspindi protą, o protas atspindi kūną. „Visi mūsų patyrimai yra kūniški. Viskas, ką mes darome – ne tik mūsų judesiai, bet ir pojūčiai, mintys ir jausmai – yra įkūnyti“ (1). Įkūnytas savęs pažinimas - tyrinėjant vidinius pojūčius, vegetacines reakcijas, impulsus ir subtilius judesius - leidžia aiškiau suvokti ribas ir stiprina savojo "aš" jausmą. Įsijautimas į šiuos vidinius pojūčius ir jausmus leidžia pagilinti ryšį su savimi ir kitais (4).
Kūno psichoterapijos metu gali būti taikomi įvairūs metodai, pagrindiniai jų:
Dirbant su kūnu labai svarbus terapeuto ketinimas. Tas pats pratimas gali būti naudojamas skirtingais tikslais, pavyzdžiui: kūno suvokimui didinti ar, kitu atveju, slopinamiems jausmams išreikšti (4).
Šaltiniai:
Kūno psichoterapija - tai atskira psichoterapijos šaka, kurios šaknys siekia Wilhelmo Reicho darbus. Sigmund'as Freud'as pačiose ankstyviausiose savo idėjose teigė kad „Ego visų pirma yra kūniškas“, ir dirbdamas su klientais taikydavo įvairias kūniškas technikas (masažą, tam tikrų taškų spaudimą ir pan.). Kurį laiką Freud'as tikėjosi, jog ateityje psichoanalizė bus paremta fiziologija ir biologija, tačiau vėliau jis pradėjo kūną matyti kaip pavojingai dominuojančios instinktų jėgos, kuri turi būti kontroliuojama proto, reprezentaciją. Tad toliau psichoanalizė buvo vystoma kaip verbalinės, atskirtos nuo kūno terapijos metodas. Ankstyvąsias Freud‘o idėjas perėmė psichoanalitikas, dabar laikomas kūno psichoterapijos tėvu, Wilhelm'as Reich‘as. Kiti inovatoriai – George Groddeck ir Sandor Ferenczi – taip pat eksperimentavo naudodami tiesioginį darbą su kūnu, o Alfred Adler, Carl Gustav Jung ir kiti prisidėjo prie kūno psichoterapijos vystymo domėdamiesi ryšiu tarp proto ir kūno bei psichinės energijos kūne judėjimu (5).
Wilhelm'as Reich‘as dėl savo idėjų buvo atskirtas nuo psichoanalitikų bendruomenės, o kūno psichoterapija ilgai buvo nepripažįstama ir nustumta į pogrindį. Tačiau Reich‘o palikimas davė pradžią įvairiems darbo su kūnu metodams, pvz.: Alexandr. Loweno Bioenergetinei analizei, David Boadella Biosintezei, Arnold Mindell‘o Į procesą orientuotai psichologijai, Gerda'os Boyesen Biodinaminei kūno psichoterapijai ir kt. (5). Kūno psichoterapijos raidai įtakos turėjo humanistinė, egzistencinė ir geštalto psichologija, šokio, judesio ir meno terapija, šeimos ir sisteminės teorijos, biologija, neurologija, antropologija ir neuromokslų raida, Rytų filosofijos, dvasingumas ir transpersonalinė psichoterapija.
Viena iš pagrindinių Wilhelm'o Reich‘o idėjų - supratimas, kad žmogaus asmeninė istorija yra užfiksuota ne tik prote, bet ir saugoma kūne, kaip Reich'as vadino „raumenų šarvuose". Emocijos, įsitikinimai ir ankstyvoji patirtis - visa tai saugoma raumenyse ir „raumenų šarvai“ yra užslopintų skausmingų prisiminimų ir psichinio pasipriešinimo fizinė reprezentacija (3). Pavyzdžiui, vaikas, kuris dažnai baudžiamas už tai, kad išreiškė savo pyktį, gali tiesiogine prasme sulaikyti savo pyktį raumenų pastangomis. Galiausiai šis sulaikymo procesas tampa kūno struktūros dalimi (raumenų šarvai) ir vaikas net nebejaučia savo pykčio (charakterio šarvai). Fizinė įtampa atlieka apsauginę funkciją, tačiau taip pat ir suvaržo mus taip, kad negalime pilnai pajausti malonumo, spontaniškumo ir gyvenimo džiaugsmo. Reich'as teigė, kad kūnas ir protas sąveikauja dinamiškai ir vienas kitą atspindi. Pokyčiai fiziniame kūne pasireiškia tandemu su pokyčiais ir asmenybėje - fiziniai paternai yra identiški psichologiniams. Reich'as teigė, kad kūnas ir protas iš tikrųjų yra dvi to paties dalyko formos. Pavyzdžiui, kai galvojame apie garus, vandenį ir ledą, gali atrodyti, kad tai trys skirtingi dalykai, pasižymintys skirtingomis savybėmis ir skirtingai mus veikiantys. Tačiau mes žinome, kad garai, vanduo ir ledas iš tikrųjų yra trys to paties dalyko formos - trys transformacijos. Anot Reich'o psichika, soma (kūnas) ir emocijos yra trys tos pačios vienovės transformacijos (funkcinio tapatumo koncepcija), tos pačios pirmapradės energijos formos (3).
Energijos sąvoka yra svarbi kūno psichoterapijoje. Dirbant su kūnu suvokiama, kad energija yra jungiamoji jėga, apjungianti kūną, emocijas, protą ir dvasią. Reichas, sekdamas Freud'u, ją vadino libido, vėliau orgonu, o šiuolaikinėje kūno psichoterapijoje ji vadinama gyvybine energija. Kūno psichoterapijoje remiamasi prielaida, kad šios gyvybinės energijos blokavimas sukelia neurozes. Kiekvienas žmogaus vidinis konfliktas fiziškai pasireiškia kur nors kūne, o užblokuotas energijos srautas turi įtakos visiems mūsų būties lygmenims. Energija kūne nuolat ritmingai juda: plečiasi ir traukiasi, įeina ir išeina, įsikrauna ir išsikrauna. Daugelis šių judesių yra spontaniški ir nevalingi; jie atsiranda vegetaciniame lygmenyje ir yra susiję su autonomine nervų sistema. Kūno psichoterapijoje šiuos ritmus ir judesius siekiama įtraukti į sąmonę. Kreipiamas dėmesys į tai, kaip energijos srautas užsiblokuoja arba nutrūksta ir kaip galima paskatinti jo išsilaisvinimą bei savireguliaciją. Neišreikšta energija sukelia fizinę įtampą, o nesuvaldyta ar užvaldžiusi energija paprastai sukelia konfliktą su kitais. Kūno psichoterapijos tikslas - pasiekti kūnui būdingą gyvybinę energiją, laisvą jos tėkmę ir ištirpdyti lėtinį raumenų sąstingį - „raumenų šarvus“ (4).
Pagrindinė kūno psichoterapijos prielaida yra ta, kad kūnas atspindi visą asmenį ir kad tarp proto ir kūno yra funkcinė vienovė, o ne hierarchinis ryšys. Ir protas, ir kūnas yra veikiantys ir sąveikaujantys viso žmogaus aspektai. Taigi kūno psichoterapijos esminė šerdis yra kūno-proto holizmo suvokimas, prieštaraujantis nuo XVI a. įsišaknijusiam vakarietiškam mąstymui. Kūno psichoterapija teigia, kad Decart‘as sakydamas „Mąstau, vadinasi esu“ buvo neteisus: Aš egzistuoju ne todėl, kad mąstau, o todėl, kad esu įkūnytas. Nuo XX – ojo amžiaus dualistinis požiūris po truputį pradėjo keistis. Mokslininkai pradėjo tyrinėti proto-kūno ryšį ir atskleidė, kad iš tiesų tarp proto ir kūno nėra jokios atskirties – jie sujungti komunikacijos tinklais tarp smegenų ir neurologinės, endokrininės bei imuninės sistemų (2). Kūno psichoterapijos objektas yra nei atskirai protas, nei atskirai kūnas, ir net ne abu kartu susieti paralelėje, o kūnas-protas kaip vienis, kur kūnas ir protas yra vienas kito skirtingi aspektai (5). Kūnas atspindi protą, o protas atspindi kūną. „Visi mūsų patyrimai yra kūniški. Viskas, ką mes darome – ne tik mūsų judesiai, bet ir pojūčiai, mintys ir jausmai – yra įkūnyti“ (1). Įkūnytas savęs pažinimas - tyrinėjant vidinius pojūčius, vegetacines reakcijas, impulsus ir subtilius judesius - leidžia aiškiau suvokti ribas ir stiprina savojo "aš" jausmą. Įsijautimas į šiuos vidinius pojūčius ir jausmus leidžia pagilinti ryšį su savimi ir kitais (4).
Kūno psichoterapijos metu gali būti taikomi įvairūs metodai, pagrindiniai jų:
- Pokalbis;
- Kūno pojūčių stebėjimas, kūno suvokimo pratimai;
- Susitelkimas į kvėpavimą, kvėpavimo pratimai (pilnesnis kvėpavimas suteikia gyvybingumo ir pakelia energijos lygį kūne);
- Įsižeminimo pratimai (padeda žmogui įgyti tvirtumo jausmą, būti čia ir dabar);
- Sulaikymas, išbuvimas su jausmais - tai gebėjimas pajusti ir sulaikyti savo jausmus, sutelkiant dėmesį į kūno "centrą" (vidurį), atokiau nuo periferijos ir jausmų išraiškos;
- Judėjimas (pvz.: autentiškas judėjimas leidžiant reikštis pasąmonės srautui; arba judėjimas tam tikrose pozose tyrinėjant kūno padėtį erdvėje ir pozos įkūnijamas savybes, kylančius jausmus);
- Prisilietimas (taktiškas, pagarbus, tikslingas prisilietimas).
Dirbant su kūnu labai svarbus terapeuto ketinimas. Tas pats pratimas gali būti naudojamas skirtingais tikslais, pavyzdžiui: kūno suvokimui didinti ar, kitu atveju, slopinamiems jausmams išreikšti (4).
Šaltiniai:
- Aposhyan, S. (2004). Body-mind psychotherapy: Principles, techniques and practical applications. New York: W.W. Norton & Company.
- Craig, A.D. (2002). How do you feel? Interoception: the sense of the physiological condition of the body. Nature reviews. Neuroscience, 3, p. 655-666.
- Davis, W. (2012) In Support of Body Psychotherapy. International Body Psychotherapy Journal. The Art and the Science of Somatic Praxis,11 (2), p. 59-73.
- Eiden, B. (2009) The roots and the development of the Chiron approach. In Hartley, L. (ed) Contemporary Body Psychotherapy: The Chiron Approach. London and New York: Routlege.
- Totton, N. (2003) Body Psychotherapy: An Introduction. Open University Press: Philadelphia.